Kiekis 223, 2016, Puslapiai 43 – 62
Neuromokslai priklausomybės medicinai: nuo prevencijos iki reabilitacijos – konstrukcijos ir vaistai
Abstraktus
Šiame skyriuje trumpai apžvelgiame pagrindinę psichologinio streso biologiją ir atsaką į stresą. Siūlome, kad psichologinis stresas ir atsako į stresą neurobiologija reikštų medžiagų vartojimo pradžią, palaikymą ir atkrytį. Siūlomi mechanizmai apima, viena vertus, sudėtingą sąveiką tarp biologinių atsako į stresą mediatorių ir dopaminerginio atlygio sistemos ir, kita vertus, atsako į stresą tarpininkų ir kitų sistemų, kurios yra labai svarbios mažinant pagrindinį su priklausomybe susijusį elgesį. tokie kaip endogeniniai opioidai, simpatinė-antinksčių-meduliarinė sistema ir endokanabinoidai. Streso kontekste taip pat trumpai pristatomos naujos įdomios studijų kryptys, įskaitant genomiką, seksą kaip atsako į stresą moderatorių ir elgesio priklausomybes (lošimus, hiperseksualumą, netinkamą interneto naudojimą ir maistą kaip priklausomybę sukeliančią medžiagą). priklausomybę sukeliantis procesas.
Raktiniai žodžiai Stresas; Reagavimo į stresą būdai; Recidyvas; Emocijos; Priklausomybę sukeliantis elgesys; Pagumburio-hipofizės-antinksčių žievės ašis; Simpatinė-antinksčių-meduliarinė reakcija; Priklausomybę sukeliantis elgesys; Kortizolis
EXCERPTS:
Streso psichobiologija priklausomybės medicinos kontekste nuo piktnaudžiavimo narkotikais iki elgesio priklausomybių
Nors įvairūs stresoriai, nesusiję su priklausomybės procesu, gali palengvinti pradinius eksperimentus, lėtinį vartojimą ar atkrytį, atsitraukimas ir neigiamas poveikis, lydimas abstinencijos, savaime yra baisus ir įtemptas išgyvenimas (Kassel ir kt., 2007). neigiamas poveikis sukels neigiamą sustiprinimą (pašalins aversinį dirgiklį), o tai savo ruožtu padidina vėlesnio naudojimo tikimybę, o jei kartosis, – lėtinio vartojimo. Teigiamas pastiprinimas kyla iš didelio ar malonumo, patiriamo vartojant priklausomybę sukeliančią medžiagą
Dabartinė DSM 5 (Amerikos psichiatrijos asociacija, 2014 m.) iš naujo apibrėžė priklausomybės apibrėžimą, įtraukdama ir piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis, ir priklausomybę, atsirandančią natūraliu kontinuumu nuo lengvo iki sunkaus. Siekiant diagnozuoti pagal šią naują sistemą, žodžių „priklausomybė“ ir „priklausomybė“ vengiama, o ne platesniems narkotikų vartojimo sutrikimams.
Daugelis šių bandymų susidoroti su stresą sukeliančiu veiksniu arba jį pašalinti atsparumo fazės metu yra arba nesėkmingi, arba, jei medžiaga vartojama žmonėms, žalinga.
BENDRIEJI STRESO IR PRIKLAUSOMYBĖS KELIAI
Yra įrodymų, kad daugeliu atžvilgių dinamiška atsako į stresą neurofiziologija atspindi neurofiziologiją, būdingą žmonėms ir gyvūnams, kurie nuolat buvo veikiami piktnaudžiavimo vaistais. Pavyzdžiui, stresas ir priklausomybė turi panašius elgesio pokyčius, panašius neurofiziologinius pokyčius HPA, LC–NE, autonominėse ir eCB sistemose ir panašius rizikos profilius (lytis, psichopatologija ir kt.). Dėl lėtinio socialinio streso gyvūnams ir žmonėms didėja nerimas, neigiamas poveikis ir miego bei valgymo pokyčiai (Adam ir Epel, 2007; Akerstedt, 2006; Chida ir Hamer, 2008), o visa tai būdinga nuolatiniam piktnaudžiavimui narkotinėmis medžiagomis. Tas pats pasakytina apie dėmesio, koncentracijos, atminties ir sprendimų priėmimo sutrikimus (Het ir kt., 2005). Neurofiziologiniu požiūriu taip pat yra daug bendrų būdų. Kaip nurodyta pirmiau, ir lėtinis socialinis stresas, ir lėtinis piktnaudžiavimo narkotikais, pvz., morfijus, poveikis sukelia LC-NE veikimo pokyčius, kurie, atrodo, priklauso nuo endogeninių opioidų funkcijų (Chaijale ir kt., 2013; Curtis ir kt., 2012). . Apskritai, nors dėl piktnaudžiavimo medžiagos cheminės sudėties yra tam tikrų skirtumų, ūmus narkotikų vartojimas taip pat padidina HPA ir SNS veikimą panašiai kaip stresas (al'Absi ir kt., 2008; Fox ir kt., 2006; Hamidovic ir kt., 2010; Mick ir kt., 2013).
Vienas iš labiausiai paplitusių būdų, į kurį buvo atkreiptas intensyviausias tyrimas, yra dopaminerginio atlygio takų vaidmuo smegenyse. Kaip minėta pirmiau, piktnaudžiavimas narkotikais padidina HPA, SNS ir endogeninių opioidų sistemų aktyvumą taip pat, kaip ir lėtinis stresas. Savo ruožtu elgsenos poveikį reguliuoja kelios neurobiologinės sistemos, įskaitant katecholaminus: dopaminą, NE ir serotoniną (Salamone ir Correa, 2013). HPA ir dopaminerginės sistemos yra tarpusavyje susijusios (Boyson ir kt., 2014). Visų pirma dopaminas buvo susijęs su narkotikų vartojimo atlygio savybėmis. Pavyzdžiui, farmakologiniai tyrimai parodė, kad stresas padidina dopamino gamybą aktyvindamas gliukokortikoidų receptorius (Boyson ir kt., 2014). Visų pirma, padidėjęs centrinis CRF aktyvumas sustiprina N-metil-D-aspartato receptorių aktyvumą, o tai savo ruožtu padidina dopaminerginį perdavimą (Marinelli, 2007). HPA aktyvinimo vaidmens didinant dopaminerginį aktyvumą palaikymas buvo akivaizdus atliekant tyrimus, naudojant įvairias metodikas (Barrot ir kt., 2000; Graf ir kt., 2013). Šio tyrimo metu buvo nustatyti kritiniai CNS atlygio keliai ir struktūros, įskaitant ventralinę tegmentinę sritį, branduolį ir priekinę žievę (Baik, 2013; Kringelbach ir kt., 2012; Lawrence ir Brooks, 2014).
Be dopaminerginio atlygio kelio, stresas ir piktnaudžiavimas vaistais neigiamai veikia serotonerginį kelią, kurį sudaro raphe branduolys, striatum, nucleus accumbens ir visa neokorteksas. Pakitusio serotonerginio funkcionavimo poveikis išreiškiamas kaip nuotaikos, atminties, miego ir pažinimo pokyčiai; visa tai akivaizdi esant lėtinėms stresinėms būsenoms ir piktnaudžiavimui narkotikais (Kirby ir kt., 2011; Meerlo ir kt., 2008; Meneses, 2013)
Įvairūs fiziologiniai streso žymenys prognozuoja atkrytį. Pavyzdžiui, rūkaliams, kuriems per pirmąsias 24 atkryčio valandas pasireiškia susilpnėjusi simpatinė ir HPA streso reakcija, padidėja atkryčio rizika praėjus 4 savaitėms po rūkyti (al'Absi, 2006; al'Absi ir kt., 2004, 2005; Ceballos ir al'Absi, 2006), kaip ir sustiprėjęs neigiamas poveikis
Taip pat potraukis ar baimės sukeltas atkrytis yra galingas neigiamas nuolatinio rūkymo pastiprinimas (Ahmed ir Koob, 2005). Nors ši patirtis yra psichologiškai įtempta, atrodo, kad recidyvuojančių asmenų, atrodo, priešingas intuityvus susilpnėjęs atsakas, bent iš dalies, yra susijęs su CRF (Erb, 2007).
Be HPA ašies, katecholaminų ir glutamato branduolyje ir prefrontalinėje žievėje sukelia narkotikų signalai, narkotikų vartojimas ir (arba) stresas.
Nors pradėjome šį skyrių kaip pavyzdį naudodami priklausomybę nuo nikotino, svarbu pažymėti, kad stresas ir nenormalus kortizolio atsakas taip pat buvo susijęs su pasikartojimu, kai bandoma nutraukti kitų medžiagų vartojimą, įskaitant kokainą, opiatus, alkoholį, amfetaminus ir marihuaną (Fox ir kt. ., 2013; Hamidovic ir kt., 2010; Higley ir kt., 2011; Sinha, 2011). Tačiau vartojant kai kurias piktnaudžiavimo medžiagas, tokias kaip heroinas, kortizolio atsakas yra padidėjęs, o ne susilpnėjęs, ypač reaguojant į narkotikų atributikos užuominas (Fatseas ir kt., 2011). Nepriklausomai nuo HPA pokyčių krypties, yra daug įrodymų, kad narkotikų vartojimas yra susijęs su HPA ašies reguliavimu, galbūt kartu su emocinio reguliavimo, centrinio atlygio ir vykdomųjų funkcijų sistemų reguliavimu.
STRESAS IR ELGESIO PRIKLAUMYBĖS
Pirmą kartą azartinių lošimų sutrikimas buvo įtrauktas į DSM 5 2013 m. dėl aiškių priklausomybės elgesio modelių (Hasin ir kt., 2013). Jei, kaip minėjome aukščiau, psichologinis stresas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis visų priklausomybių atsiradimą, palaikymą ir atkrytį, tuomet būtų logiška, kad turėtų būti įrodymų apie tokį streso ir priklausomybės ryšį tarp visų elgesio, emocinių, kognityviniai ir fiziologiniai streso parametrai, būdingi lošimui. Iš tiesų taip yra daugelio šių parametrų atveju. Pavyzdžiui, pranešta apie psichosocialinius stresus, tokius kaip skyrybos, santuokiniai nesutarimai ir vaikystėje patirta prievarta, labiau paplitę patologinių lošėjų (PG) pavyzdžiuose (Black ir kt., 2012). Didesnis gyvenimo stresas gydymo metu yra vienas stipriausiai prognozuojamų PG atkryčio praėjus 4 mėnesiams po gydymo (Gomes ir Pascual-Leone, 2014). Nors pradinis kortizolio kiekis gali nepadidėti lošiant
sutrikimas, yra neigiamų koreliacijų su patologinio lošimo trukme ir kortizoliu, visišku lošimo disfunkcija ir kančia dėl lošimo elgesio (Geisel ir kt., 2015). Be to, su azartiniais lošimais susijęs elgesys didėja eksperimentiškai sukeliant streso būseną, nors ir ne visų tipų stresoriais (Steinberg ir kt., 2011). Ankstyvieji tyrimai rodo, kad streso fiziologija, išmatuota HPA, simpatinėmis, serotoninerginėmis, dopaminerginėmis ir endogeninėmis opioidinėmis sistemomis, buvo susijusi su lošimo elgesiu, išlaikymu ir atkryčiu (Blanchard ir kt., 2000; Campbell-Meiklejohn ir kt., 2011; van den Bos ir kt., 2009). PG atveju bazinis cirkuliuojantis NE, EPI ir dopaminas yra padidėjęs, o lošimas yra susijaudinimo būsena (Meyer ir kt., 2004). Priešingai nei baziniai lygiai arba lošimo elgesys, kortizolio atsakas į lošimo signalus gali nebūti PG, bet ne pramoginių lošėjų.
(Paris ir kt., 2010a,b). Galiausiai, neurovizualiniai tyrimai rodo, kad patologinis lošimas, kaip ir priklausomybė nuo alkoholio, yra susijęs su priekinio singuliuko, ventralinio striatumo ir priekinės žievės anomalijomis (Koehler ir kt., 2013). Kitas elgesys, turintis priklausomybę (nuolatinis ir disfunkcinis vartojimas arba elgesys, sukeliantis kliniškai reikšmingą sutrikimą ar baimę), apima hiperseksualumą, interneto naudojimo sutrikimą ir besaikį valgymą (AKA „priklausomybė nuo maisto“). Nors kiekvienas iš jų dar nepasiekė įtraukimo į DSM 5 lygį kaip medžiagų vartojimo sutrikimas, yra tam tikras pripažinimas, kad kiekvienas iš jų turi bendrą didėjantį vartojimo modelį, dėl kurio atsiranda disfunkcija. Be to, yra ankstyvų įrodymų apie ryšį tarp šių galimų elgesio priklausomybių (tariamos priklausomybės nuo sekso ir interneto naudojimo sutrikimo) ir dopamino, streso, apie kurį buvo pranešta apie save, arba HPA ašies disreguliacijos (Farre ir kt., 2015; Hou ir kt., 2012). . Galiausiai, šiuo metu vyksta didelės diskusijos apie tai, ar egzistuoja „priklausomybė nuo maisto“ ar „valgymo priklausomybė“, kuri skiriasi nuo tradicinių valgymo sutrikimų – anoreksijos ar bulimijos (Rogers ir Smit, 2000). Nors ir vis dar gana prieštaringai vertinama, tie, kurie palaiko priklausomybės nuo maisto sąvoką, nurodo jos pažeidžiamumą stresui ir dopaminerginę atlygio sistemą kaip įrodymą, kad ji skiriasi nuo kitų valgymo sutrikimų (Adam ir Epel, 2007; Volkow ir kt., 2013).
;
